Trumpa Tukaramo gyvenimo ir jo aplinkybių apžvalga duoda mums idėją apie jo patirties visuotinumą tame pasauliniame lygyje, kuris jo poezijoje įgauna kitas pasaulio dimensijas.

Tukaramas buvo antrasis sūnus tėvams, Bolhoba Ambile (arba More) ir Kankai. Balhoba iš senolių kaime paveldėjo mahadžanų įmonę. Mahadžanai buvo gerbiama prekiautojų šeima kaime ar mieste, paskirta prižiūrėti tam tikrą prekiautojų sluoksnį ir surinkti mokesčius iš jų. Tukaramo šeima Dehu kaime ant Indrayani upės kranto turėjo santykinai nemažą geros dirbamos žemės plotą. Kelios Tukaramų kartos dirbo tą žemę ir kaip prekiaujantys valstiečiai pardavinėjo jos produktus. Nors tradiciškai brahminų laikomi šudrais, jie nebuvo socialiai ir kultūriniu atžvilgiu atsilikę. Būdami prekeiviais, jie mokėjo skaityti ir rašyti, kad galėtų tvarkyti finansinę apskaitą. Tai buvo mokytumas, kokį, kaip manoma, turėjo Tukaramai. Kitas išsimokslinimas buvo iš šaltinių, kuriuos galėjo gauti. Atsižvelgiant į mažo Dehu kaimo padėtį, būtų netikslu spekuliuoti apie Tukaramų informacijos šaltinių gausą bei aukštą išsimokslinimo lygį.

Ankstyva tėvų mirtis ir vyresniojo brolio pasaulietinio gyvenimo atsisakymas, jaunąjį Tukaramą privertė tapti jo gausios šeimos galva. Kaip anksčiau minėta kitame kontekste, Tukaramas vedė antrąkart, nes jo pirmoji žmona buvo nuolat ligota. Jis turėjo šešis vaikus bei turėjo auginti jaunesnįjį brolį.

Prieš sulaukiant 21-ių, Tukaramas matė mylimų asmenų mirčių eilę, apimančią motiną, tėvą, pirmąją žmoną ir vaikus. 1629-ųjų badas, kurio metu neteko žmonos, buvo skaudi patirtis Tukaramui. Žmogiškųjų sąlygų baisumas, apie kurį kalba Tukaramas, yra iš jo patirties. Po bado, Tukaramas prarado bet kokį potraukį šeimininkavimui. Jis nerodė dėmesio nei ūkininkavimui, nei prekiavimui. Atrodo, kad badas bei kitos aplinkybės, apie kurias nežinome, iš pradžių nuskurdino Tukaramą, o vėliau paženklino bankroto gėda. Jis neįstengė apmokėti skolų ir kai,p taryba pašalino jį iš mahadžano pareigų ir smerkė jį. Jis sulaukė kaimo patilo (vadovo) nemalonės.

Tukaramas tapo visiškai nušalintas. Jis ėmė vengti žmonių. Pradėjo vienišas sėdėti kampe ir mąstyti. Netrukus ėmė ilgam išeiti į tyrus. Tad jo žmona buvo priversta rūpintis savimi ir vaikais, nes Tukaramas mažai dėmesio skyrė šeimos reikalams.


Ambilių šeima Dehu kaime jau kelios kartos iki Tukaramo buvo pasišventę varkariai. Pandharpuro viešpats Vithoba buvo jų šeimos dievybė. Šeimos valdomose žemėse Dehu kaime buvo Tukaramo protėvio pastatyta Vithalos šventykla. Asmeninį gyvenimą traumuojančių įvykių seka ne tik privertė Tukaramą įsigilinti į savo vidų, bet ir atkreipė jo dėmesį į dievą, su kuriuo jo protėviai tvirtai susiejo savo tikėjimą. Jo protėvio pastatyta šventykla tuo metu buvo nekokios būklės; ir Tukaramas sutvarkė šventyklą, nepaisydamas, kad jo šeima gyveno dideliame skurde.

Tada jis ėmė didžiąją savo laiko dalį leisti Vithalos šventykloje ar greta jos, giedodamas ankstesniųjų poetų-šventųjų sukurtas giesmes. Jis visiškai neklausė žmonos maldavimų bei draugų patarimų ir praktiškai liovėsi dirbti pragyvenimui. Daugeliui kaimo gyventojų jis tapo keistuoliu ir, galbūt, pasigailėjimo ar paniekos objektu. Jo žmona ir kai kurie kaimiečiai tai laikė išprotėjimo forma, nes Tukaramas atsisakė pasaulio ir sutraukė kasdieninių darbų ir praktinio gyvenimo ryšius. Vienok, jo gilus pasišventimas Vithalai ir jo užuojauta kiekvienam ir visomis formomis pamažu ėmė kelti pagarbą žmonėse.

Kažkada tuo metu Tukaramas susapnavo sapną, kuriame apsireiškė didysis šventasis-poetas Namdeo bei Tukaramo garbinamas dievas Vithalas ir įšventino Tukaramą į poetus, pranešdami Tukaramui, kad jo gyvenimo misija yra „kurti eiles“. Be abejo, „eilės“ reiškė „abhangas“, skirtas giedoti šlovinant Vithobą, kaip darė pats Namdeo. Sapnas buvo paminėtas Namdeo pažadas Vithalai, kad is sukurs „milijardą abhangų“ jo pašlovinimui. Akivaizdu, kad gyvas būdamas Namdeo negalėjo įvykdyti šios neįtikėtinos užduoties ir todėl jis prašė Tukaramos ją užbaigti. Šis sapnas ar apreiškimas, kurį regėjo tarsi apimtas transo, buvo toks aiškus, kad Tukaramas buvo įsitikinęs jo tikroviškumu. Tai pakeitė jo gyvenimą. Jis surado savo tikrąjį pašaukimą.

Dieviškasis apreiškimas, kad jis poetas, nesukėlė ekstazės Tukaramui. Netgi atvirkščiai, jis ėmė kentėti nuo rūpesčių, abejonių ir sąžinės graužimo. Viena iš Tukaramo charakterio savybių buvo absoliutus sąžiningumas ir atsakomybė. Jis negalėjo meluoti net eilėraščiuose. Žinojimas, kad jo gyvenimo uždavinys yra kurti Vithalą šlovinančias eiles, Tukaramui kėlė nerimą ir rūpestį. Jis niekada nebuvo patyręs Dievo artumo. Kaip gali jis imti šlovinti kažką, ko pats nepatyrė? Jis puvo sąžiningas prekiautojas. Jis laidavo už parduodamų prekių kokybę. Jis pirkdavo prekes tik kruopščiai jas patikrinęs. Jis niekada nieko neapgaudinėjo. Ir neleido, kad kiti jį apgautų. Tukaramas poeziją laikė rimtu užsiėmimu nuo pat pradžios. Jam visa poezija buvo empirinė, kaip ir religija. Patirtis ar „supratimas“ buvo pagrindinis pagrindas. Viename jo eilėraščių, matyt parašytų taip svarstant, Tukaramas sako: „Kol neturiu patirties, negaliu giedoti. Kaip galiu rašyti apie tave, o Vithalai, kai asmeniškai nepatyriau tavo buvimo?“


Dievo patirties siekis tampa pagrindine Tukaramo poezijos tema pirmuoju jo kūrybos laikotarpiu. Ir kartu jis savo eilėse vaizdavo savo patirtas žmogaus gyvenimo sąlygas ir savo patirtis iki sužinojimo, kad yra Dievo poetas.

Tapęs poetu, Tukaramas ilgam tebeėjo šalin nuo žmonių gyvenimo ir bendruomenės – medituoti ir siekti nušvitimo. Dvi kalvos Dehu apylinkėse buvo jo pamėgtos pasišalinimo vietos. Pirmoji j7 buvo Bhandara kalva, kur mažoje oloje, likusioje dar nuo Budos laikų, jis sukūrė daugelį savi abhangų. Kita buvo Bhamčandra kalva, kur po kelių metų jis meditavo ištisas 15 dienų prieš patiriant mistinį nušvitimą ir palaimą. Šis įvykis skiriasi nuo guru įšventinimo transo metu, kurį Tukaramas aprašė kitur. Tame vėlesniame nutikime, Tukaramas sapnavo, kad ruošiasi nerti į upę, kai staiga susidūrė su šventu žmogumi, uždėjusiu ranką ant Tukaramo galvos ir paliepusiam sugiedoti mantrą „Ram Krišna Hari“ Šventasis pasakė, kad jo vardas yra „Babadži“ ir kad jis priklauso guru Raghavo Čaitanijos ir Kešavo Čiatanijos dvasinei linijai. Kai Tukaramas sugiedojo visą tą mantrą, jis pajuto, kad atgyja visa jo būtis. Jis patyrė iki tol nepatirtą būties pilnatvę.

Pats Tukaramas aprašė tas patirtis savo eilėse ir nėra dviprasmiškumo dėl jų. Gaila, kad tų įvykių chronologiją galima nustatyti tik apytiksliai. Tukaramui turėjo būti apie 30 metų ir jis buvo rašęs eiles apie 10 metų. Iškilus šių laikų Tukaramo biografas, vėlyvasis V.S. Bendre, pabrėžė sapne patirtą „Babadži“ atliktą Tukaramo iniciaciją ir perteiktą guru liniją. Aš spėju, kad Bhakti turi šaknis liaudies religijoje ir todėl brahminai ir privilegijuotų kastų indai visad bandė „paaukštinti“ Bhakta, pateikdami jį kaip „jogą“ ar kažkurio ezoterinio ordino „inicijuotąjį“. Man atrodo, kad Bendre bando „brahmanizuoti“ Tukaramą per „jogos“ bei „mantros“ apeigas, kurias atliko „tikras“ guru. Man šių istorijų reikšmė visiškai priešinga: „šudrai“ guru gali pasirodyti tik „sapne“ arba transe.


Tada prasideda paskutinis ir efektingiausias Tukaramo gyvenimo dešimtmetis. Nors tuo metu Tukaramui tebuvo apie 30 metų, jis eiles rašė jau beveik 10 metų. Savo poezijoje Tukaramas labai sąžiningai pavaizdavo savo ankstesnį gyvenimą ir skausmingas Dievo paieškas. Su neseniai nutikusiu mistiniu nušvitimu, jo poezija įgavo magiškos kokybės. Jo giesmės ėmė traukti žmones iš tolimų vietovių. Jaunesnė poetė Bahinabai atvyko į Dehu net iš Kolhapuro, vien kad pamatytų Tukaramo dievišką poezijos atlikimą priešais Vithalo atvaizdą šventykloje, esančioje netoli jo protėvių namo. Nors Bahinabai liudijimas apie jos vizitą į Dehu tenka laikotarpiui keli metai iki Tukaramo pradingimo, iš jo gauname kažkokią idėją apie charizmatinę Tukaramo įtaką jo amžininkams Maharaštroje. Anksčiau minėtas išbandymas vandeniu įvyko iki Bahinabai vizito į Dehu. Stebuklingas rankraščių, kurie buvo įmesti į upę, atgavimas tikrai buvo pagrindinis veiksnys, dėl kurio Tukaramas gavo legendinį statusą. Bahinabai aprašė Tukaramą, giedantį savo abhangas tarsi „įsikūnijęs viešpats Pandurangas“. „Viskas, ką rašo Tukaramas, yra Dievo“, sako Bahinabai.

Tukaramas pradingo 41-ių amžiaus. Varkariai tiki, kad pats Vithalas pasiėmė jį į dangų „šviesos vežimu“. Kai kurie tiki, kad Tukaramas tiesiog išnyko ore giedodamas savo posmus prieš susižavėjusią publiką ant Indrayani upės kranto Dehu kaime. Kai kurie kiti, kaip sakiau, spekuliuoja, kad jisai buvo nužudytas priešų. O dar kiti mano, kad jis nusiskandino toje pačioje upėje, kurioje anksčiau buvo nuskandinti jo rankraščiai. Skaitant jo atsisveikinimo eiles, vienok, linkstama manyti, kad Tukaramas tikrai atsisveikino su artimais draugais ir pasekėjais ir paliko gimtąjį kaimą nežinoma kryptimi neketindamas sugrįžti. Jis prašė jų grįžti namo, kai jie nuėjo su juo tam tikrą kelią. Jis pasakė, kad jie niekada jo nepamatys, nes jis „eina namo“. Jis jiems pasakė, kad nuo šiol tik „kalbos apie Tuką“ liks „šiame pasaulyje“.

Toks, trumpai išdėsčius, yra pasakojimas apie Tukaramo gyvenimą. Iš jo galima matyti, kad nuo visiškai įprastos pradžios ir per paprastam žmogui prieinamas patirtis, Tukaramas nuėjo nepaprastą savęs atradimo kelią, savo poezijoje aprašydamas kiekvieną to kelio etapą. Jo poezija yra unikalus dokumentas žmonijos istorijoje, nepaprastai pabrėžiantis pagrindines būties problemas ir apibrėžiantis poeziją tiek kaip kalbos būtį, tiek kaip būties kalbą: žmogiškąją tiesą.

visuotiną meilę bei užuojautą. Jie gimtąja maratų klba pasitikėjo labiau nei sanskritu ar eruditų komentarais. Jie kalbą padarė bendros religijos forma ir religiją bendra kalba. Tai jie padėjo sutelkti maratus prieš Mughalus ne kokios nors religinės ideologijos, o teritorinio kultūrinio identiteto pagrindu. Jų egalitarinis palikimas nusitęsė į šiuos laikus su Džotiba Phule, Vithalu Ramdži Šinde, Čatrapati Šahu, Sayadži Rao Gaekwaru ir B.R. Ambedkaru – visi jie yra iškilūs socialiniai reformatoriai ir aktyvistai. Bhakti poezijos gama yra stebinančio gylio, plati: ji atsiskyrėliška, ezoterinė, paslaptinga, mistinė; ji jaudinanti, lyrinė, labai emocinė, pasišventusi; ji gyva, vaizdinga, nuoširdi, tiesioginė; ji ironiška, sarkastiška, kritinė; ji šnekamoji, juokinga, absurdiška; ji skatinanti vaizduotę, išradinga, eksperimentinė; ji intensyvi, pikta, pritarianti, pilna protesto. Per 4000 Tukaramo eilėraščių pasiekė mus nenutrūkstama žodine tradicija; tarp jų yra eilėraščių, kuriems tinka visi aukščiau išvardinti apibūdinimai.

Maratų šventųjų tradicija išreiškia poeto vaidmenį unikaliai ir tikiu, kad tai turi gilią etno-poetinę reikšmę. Bhakti susikūrė visuotinio bendrumo dvasia. Jų pagrindinis principas yra bendrumas. Dievybė Bhakti nereiškia jokios sektantiškos dogmos o tik visuotinį meilės objektą arba bendrą dvasinį centrą. Poezija yra kita to paties bendrumo išraiška. Tikriausiai Tukaramas kūrė savo eiles vienas, tačiau jis jas giedojo gyvai auditorijai Vithalo šventykloje. Šimtai žmonių susirinkdavo paklausyti jo poezijos. Amžininkė ir pasišventusi Tukaramo pasekėja poetė Bahinabai aprašė, kaip Tukaramas transo būsenoje giedojo savo eiles, o sužavėti klausytojai lingavo jų ritmu.

Tokia buvo tradicija nuo Džnanadevo (1275-1296), maratų poezijos ir Vithoba kulto įkūrėjo, bei Namdeo (1270-1350), didžiojo Tukaramo pirmtako, laikų. Auditoriją sudarė paprasti kaimo gyventojai, tame tarpe moterys ir apatinių kastų atstovai, sujaudinti jų pačių kalbos aukštumų bei gelmių, kurias ji paliečia.

Paul Valery apibūdina skirtumą tarp prozos ir poezijas kaip sulyginamą su skirtumu tarp ėjimo ir šokio; ir Tukaramo giedojimas galėjo klausytojams atrodyti kaip tikras šokis, iš nebūties sukuriantį būtį erdvėje.

Gyvenimas su visais jo aspektais buvo šios poezijos tema. Pats Tukaramas tikėjo, kad jis tėra tik tarpininkas, sakydamas „Dievas kalba per mane“. Tai buvo pasakyta nuolankiai, o ne pompastiška dievažmogio arogancija ar savimylos poeto egoizmu.

Šventieji, matyt, nėra taip teisingai vadinami, nors maratų žodis „sant“ skamba taip panašiai (vert. past.: į „saint“). Maratų žodis kilęs iš sanskrito „sat“, kuris reiškia būtį ir žinojimą, tyrumą ir dieviškąją dvasią, išmintį ir sumanumą, emancipuotą būtį ir teisingumą. Tai kažkiek skiriasi nuo krikščioniškos šventumo koncepcijos, nors ir yra bendrumų.


Poeto ir šventojo susiliejimas maratams parodo mums unikalų požiūrį į pačią poeziją. Palei šį požiūrį, moralinis integralumas ir dvasinis didingumas yra pagrindinės charakteristikos tiek poezijai, tiek poetui.

Pats Tukaramas save pirmiausia laikė poetu. Jis aiškiai rašė apie buvimą poetu, poeto atsakomybę, apie sunkumus būnant poetu ir t.t. jis taip pat kritikavo tam tikras poezijos rūšis ir poetus. Tikrai jis galėjo sutikti su Heidegeriu, kad poezijoje kalba tampa kalbos būtimi. Jam poezija buvo tikslus žmogaus sąlygų aprašymas visa jų nuogybe. Ji tikrai nebuvo jam bevaisė laisvalaikio užėmimo forma. Ir nebuvo papuošimu. Kalba buvo dieviška dovana ir, per poeziją, turėjo būti sugražinta prie savo ištakų per nesavanaudį pasišventimą.

Tai gali skambėti kaip klišė, tačiau Tukaramo genijus dalinai glūdi jo sugebėjime transformuoti išorinį pasaulį į jo dvasinį analogą. Jo poezijoje, tekste, visas pasaulis tampa funkcine metafora. Jo eilės turi tarytum paprastą paviršių. Tačiau po juo glūdi sudėtinga struktūra ir įtampa tarp jų visada nuspėjama.

Garsusis kiekvieno eilėraščio parašas „Tuka sako“ atveria duris į gilesniąją struktūrą. Aforistiniai, sąmojingi, satyriniai, ironiški, netikėti, absurdiški, stebinantys ar mistiniai, tie Tukaramo eilėraščių užbaigimai neretai apverčia viso eilėraščio tėkmę. Jie nurodo į nematomą, apskritą ar spiralinį tęstinumą tarp menamo ir realaus, tarp kasdieninės kalbos ir sudėtingo pasaulio vaizdo, kurį dažnai naiviai išreiškia.

Taigi, Tukaramas ryšį tarp Dievo ir Dievo garbintojo mato kaip ryšį tarp Dievo ir jo garbintojo. Tukaramas neteigia, kad Dievas egzistuoja visiškai nepriklausomai nuo žmogaus. Jis žino, kad garbintojas susikuria antropomorfinį Dievo atvaizdą. Jis žino, kad tikėti Dievu galima jo sutvėrėjo-garbintojo, panaudojus žmonių kalbą, malone.

Tukaramas domėjosi dieviška būties patirtimi, kai nėra ribos tarp subjektyvaus ir objektyvaus, asmeninio ir nuasmeninto, individualaus ir kosminio. Jis savo paties sąmonę laiko kosminiu reiškiniu, kurio ištakos kasdieniniame pasaulyje, tačiau išsitęsiančiu į begalybę už suvokiamo pažinimo ribų. Jis rašo: „Nepakanka užimti atomą. Tuka yra toks platus, kaip dangus“.


Vienas iš ypatingų Tukaramo poezijos aspektų yra po etniškai orientuota poezija arba jos „maratiškumas“.

Viduramžių maratų poezija vystėsi dviem skirtingom kryptimis. Viena tęsėsi nuo sanskrito klasikos - tiek religinės, tiek pasaulietinės – ir kažkiek besiskiriančio prakritų poezijos klasicizmo. Kitu atveju, ji sekė senesniais, nusistovėjusiais modeliais ir nevietinės kilmės literatūriniais šaltiniais. Sanskrito modelių imitacija labai susanskritintoje kalboje ir naudojant sanskrito prozodiją kaip stilistinę priemonę, charakterizuojančia šią maratų literatūros tendenciją. Tie „klasicistai“ nesirūpino ar sąmoningai atsisakė naudoti vietinės, šnekamosios maratų kalbos resursus. Laimei, nors ši tendencija maratų literatūroje tęsėsi paskutinius 700 metų, tik maža rašytojų dalis (ir ne perdaug iškilaus talento) kūrė klasicistinę literatūrą.

Kiti, pradedant maratų Bhakti poezijos pionieriumi Džnanadevu laikėsi visiškai priešingo požiūrio. Jie naudojo sparčiai besivystančią maratų kalbą ir kūrė savą literatūrą. Jie formavo maratų prozodiją iš lanksčių moterų liaudies dainų, dainuojamų namuose ir darbe, ir garbintojų giesmių religinių švenčių metu. Jie suteikė literatūrinę formą šnekamajai kalbai, panaudodami kasdieninės žmonių kalbos žodyną. Taip radosi gerokai turtingesnė poezija ir įvairesnė išraiškos priemonėmis, nei standartizuota „klasicistų“ kūryba. Atliekama daugeliu balsų, daugeliu vietinių ir regiono tonalumų, praturtinta spontaniškomis liaudies inovacijomis , Bhakti poezija tapo fenomenaliu judėjimu suvienydama maratų liaudį kaip niekada anksčiau. Toji poezija buvo giedama ir atliekama klausytojų, kurie choru prisijungdavo prie poetų-dainininkų. Muzikiniai-literatūriniai pokalbiai arba kyrtanai, buvę oratorių pasisakymų, teatro, solo ir choro dainavimo bei muzikos deriniu, buvo nauja meno to judėjimo sukelta forma. Bhadžanas buvo nauja poezijos dainavimo forma ir pabrėžė jos pagrindinius elementus kaip priedainį dainuodama pasirinktas eilutes. Tai sudarė naują demokratinį literatūros perdavimo būdą kolektyviniu kurio nors poeto atlikimu. Tas atviras ir žemiškas vietiškumas plačiausiai išsireiškė su Tukaramu; trys šimtmečiai po Džnanadevo ir Namdeo sudarė naują pagrindą maratų liaudies poezijai.

Bhakti poezija kaip visuma buvo taip giliai suformuota maratų kalbėtojų pasaulio vaizdo, kad net šiuolaikiniai rašytojai negali išvengti jo visa persunkiančios dvasios. Tačiau Tukaramas pats Bhakti davė naujas egzistencines dimensijas. Tame jis dar prieš du šimtus metų numatė šiuolaikinio žmogaus dvasines kančias. Taip pat jis numatė asmeninės, išpažįstančios poezijos, aiškiai siekiančios išsilaisvinimo iš giliausių žmogaus patirtų traumų ir baimių pašalinimo, formą. Tukaramo poezija išreiškia skausmą ir sumišimą, nuobodumą ir beprasmiškumą – praktiškai visus jutimus, kurie apibūdina šiuolaikinį savęs pažinimą. Tukaramo poezija visada atrodo esanti lengvai suprantama ir paprastos struktūros. Tačiau ji turi daug slaptų pinklių. Joje glūdi mirtina ironija, kurią nelengva pastebėti. Joje tūno gilūs paradoksai ir negailestingas juodasis humoras. Pats Tukaramas neretai yra paradoksalus: jis yra atvaizdus garbinantis stabmeldys; jis yra jautrus asketas; jis yra stiprus Bhakta, kuris nesvyruodamas sunaikina savo Dievą visaapimančia meile. Tukaramas žino, kad yra pavaldus savo jausmams ir žino savo poezijos reikšmę. Tai ne nagingo amatininko pasitikėjimas; tai daug daugiau. Tai jo įsitikinimas, kad žmogus yra atsakingas už savo dvasinį likimą tiek, kiek ir už savo pasaulietinius darbus. Jis tiki, kad laisvė reiškia savęs apribojimą. Jis regi ryšį tarp būties ir pasirinkimo. Jo tikėjimas yra sąmoningas pasirinkimas, už kurį sąmoningai sumoka jo kainą.


Tukaramo svarba maratų literatūroje palyginama su Šekspyru anglų literatūroje ar Gėte vokiečių literatūroje. Jis gali būti pavadintas kvintesenciniu maratų poetu, perteikiančiu jų dvasią arba kalbą, kaip ir būdingą literatūrinę kultūrą. Nėra kito maratų rašytojo, kuris nuo tada būtų taip stipriai ir giliai paveikęs maratų literatūrinę kultūrą. Tukaramo poezija suteikė formą maratų kalbai, kuria šiandien kalba 50 milijonų žmonių ne vien literatūrine kalba. Galbūt jo įtaką galima palyginti su Kingo Džeimso Biblijos versija anglų kalboje. Nes Tukaramo poezija irgi savo maldas ir meilę Dievui išsako milijonai neišsilavinusių žmonių.

Tukaramas kalba paprasto Maharaštros krašto kaimo žmogaus, o ne elito maratų kalba. Jo kalba nėra brahminų šventikų kalba. Tai paprastų žmonių, kaip valstiečiai, pardavėjai, amatininkai, darbininkai, ir paprastų namų šeimininkių kalba. Jo idiomos ir vaizdiniai yra paimtos iš kasdienės žmonių patirties, nors ir turi specifinės informacijos ir įžvalgų, paimtų iš įvairių šaltinių ir kontekstų. Tukaramas šnekamąją kalbą pavertė literatūrine su visuotine potekste. Tuo pat metu žemišką ir kitapusinį, jis sugebėjo sukurti dvasinio gyvenimo analogą iš šio pasaulio kalbos. Tad jis sugebėjo įrodyti, kad arti įprastinės kalbos randasi didžios poezijos šaknys. Tačiau jo poezija savo tobulumo paslapčių dar neatskleidė net sudėtingiausiai stilistinei analizei. Jis toks didis menininkas, kad jo žaismingumas atrodo esąs įgimto instinkto, genijaus, dalis.

Tukaramo gausus palikimas gausiai sudarytas iš dvasinės autobiografijos faktų, atskleistų miriadais kampų. Jis nepasiduoda jokiai klasifikacijai, nes bendri teminiai bruožai ir pasikartojantys motyvai homogenizuoja jo kūrybą kaip vieną visumą. Galiausiai, ką išgirstame, yra vienas balsas – unikalus ir nesupainiojamas – primygtinis, stiprus, žmogiškas ir naikinantis ribas tarp privačios ir viešos sričių. Tukaramas yra lengvai suprantamas poetas ir kartu nepaprastai sudėtingas. Jis auga kartu su jumis.

Mahatma Gandhi vertimai (kai kurie) jam būnant Yerwada kalėjime, 1930.10.15-28
1. O Dieve, neleisk man matyti norą nusidėti, geriau apakink mane; neleisk man išgirsti apie kieno nors ligą, geriau atimk klausą; neleisk nuodėmingam žodžiui išspręsti iš mano burnos, geriau padaryk mane nebyliu; neleisk susigundyti svetima žmona, geriau jau dingčiau nuo žemės paviršiaus. Tuka sako: Pavargau nuo visko, kas pasaulietiška, tave vieną temyliu, o Gopale.
2. Šventumo nenusipirksi krautuvėse; nerasi keliaudamas anei puodeliuose, nei dykumose,, nei miškuose. Jis nepasiekiamas turčiams. Jis nėra nei dangaus aukštybėje nei žemės gelmėse. Tuka sako: tai gyvenimo sandoris ir jei neatiduosi savo gyvenimo jam įgyti, geriau patylėti.
3. Beribių Vedų esmė ši: ieškok Dievo padangtės ir kartok jo vardą visa širdimi. Visų šastrų suvokimo rezultatas toks pat. Tuka sako: aštuoniolikos puranų pagrindinė mintis irgi ta pati.
4. Tai mano paskutinė malda, o šventieji žmonės, išklausykite ją: o Dieve, neužmiršk manęs; ir ką dar privalau pasakyti, tai kad tavo šventoji pėda viską žino. Tuka sako: krentu kniūpsčias prie tavo kojų, leis tavo Malonės šešėliui paliesti mane.
5. O Dieve, išpildyk tik šį prašymą. Niekada Tavęs neužmiršiu, ir nepaprastai tai vertinsiu. Netrokštu nei išsilaisvinimo, nei turtų, nei gerovės; tegu tik mane visa lydi gėris. Tuka sako: Su ta sąlyga mane galėsi siųsti į žemę vėl ir vėl.

Laiškas Premabehn Kantak, 1932 m. birželio 17 d.
Asmeninė patirtis yra svarbiau nei išorinių aplinkybių poveikis. Antroji neturėtų veikti tiesos ieškotoją. Šis turėtų įžvelgti, kas yra už jų. Dažnai matome, kad nuomonės, susidariusios veikiant išorinėms aplinkybėmis, vėliau pasirodo esą klaidingos. Geras pavyzdys yra atmano ryšis su kūnu. Kadangi atmanas glaudžiai susijęs su kūnu gyvenime, sunkiai galime juos mąstyti atskirai. Niekas negali prilygti vizijos galiai asmens, kuris įžvelgė už šio fakto ir pirmas ištarė "Ne tai!" Galite pateikti daug tokių pavyzdžių. Nereikia vien pažodžiui priimti Tukaramo ir kitų šventųjų pasakymus.
Neseniai skaičiau tokius Tukaramo žodžius. Pacituosiu juos tavo naudai
Viešpats Pašupati padarytas iš molio -
Kaip tada galėtų vadintis molis?
Viešpaties garbinimas jį pasiekia;
Molis ir toliau lieka moliu.
Višnu iškaltas iš akmens,
Bet akmuo netapo Višnu.
Pagarba reiškiama Višnu,
Akmuo ir tebelieka akmeniu.
Jie mane išmokė, kad dėmesį turiu sutelkti tik už poeto žodžių esančiai idėjai. Šie gali aprašyti asmeninį Dievą ir net šlovinti beformį. Mes, paprastos žmogiškos būtybės, negalime daryti tai ir todėl nusiviliame, jei nebandome suprasti jų tikrosios prasmės ir vadovautis jais.