Tukaramo poezija
	3 dalis iš 3
Pirmą ir vis dar vienintelį pilną „Tukaramači Gatha“ arba „Pilnas Tukaramo raštų rinkinys“ į anglų kalbą išvertė J. Nersonas Frazeris ir K.B. Marathe. Jis buvo išleistas Krikščioniškos literatūrinės draugijos Madrase (1905-1915). Vienintelė rinktinė kita Europos kalba yra G.A. Deleury „Psaumes du perlerin“ (Gallimard, Paris, 1956). Frazerio ir Marathe vertimas apima 3721 eilėraščius. Justino E. Aboto monumentalioji 11-os tomų serija „Maharaštros poetai-šventieji“ (Scottish Mission Industries, Poona, 1926) ir Nikolo Maknikolo „Maratų šventųjų psalmės“ (Christian Literature Society, Calcutta, 1919) įtraukia gerokai mažiau. Fraseris ir Abotas perteikti proza, o Maknikolas panaudoja labai stilizuotą eiliuotą formą, visiškai svetimą originalo šnekamosios kalbos stiliui. Deleury 101 eilėraščio vertimas į prancūzų kalbą tėra vienintelis europinis bandymas sukurti Tukaramo originalios kūrybos poetinį analogą. Iškilus anglo-maratų poetas Arunas Kolatkaras paskelbė 9 Tukaramo eilių vertimas (Poetry India, Bombay, 1966) bei mano ankstesni Tukaramo variantai pasirodė “Fakir, Delos, Modern Poetry in Translation (Translation and the South-Asian Digest of Literature). Tai toli gražu ne adekvati bibliografija atžvelgiant į iškilų Tukaramo kaip poeto vaidmenį ir jo visapusišką įtaką maratų kalbai ir literatūrai. Jis sudaro esminį ryšį pokytyje iš viduramžiškos maratų literatūrinės tradicijos į šiuolaikinę maratų literatūrą. Jo eilėraščiai (beveik 5000) apima visą maratų kultūros gamą. Jo kūrybos dimensijos tokios monumentinės, kad kūrybiškai pritraukia daugybę vertėjų kartų. Tad Tukaramas yra poetas, labiau priklausantis ateičiai negu istorinei praeičiai. Tukaramo vertėjai pasiskirsto į skirtingas kategorijas. Fraseris ir Abotas perteikė Tukaramą proza, tarytum spontaniška choreografija būtų pateikiama kaip tikslą turintis ėjimas. Maknikolas ėjimą pavertė kažkuo, kas primena karinį maršą. Tik Deleure ir Kolatkaras priartėjo prie jo kaip šokio ir su šokio dvasia. Deleure apsistojo ties originalo lyriniais niuansais ir emociniu intensyvu. Kolotkaras dėmesį sutelkė į dramatinį, staigų ir ūmų, jaudinantį ir paslaptingą Tukaramo idiomų elementą. Tai toli gražu nepakankama, kad pradinio teksto, kaip visumos, idėją pateiktume pakankamai plačiai, giliai ir sudėtingai. Tukaramas priverčia susidurti su rimta vertimo problema: už pradinio teksto paprastos ir nesudėtingos struktūros slepiasi turtingesnė ir sudėtingesnė struktūra, kurią vertimas privalo kažkaip nurodyti. Tai ne trumpas projektas, o besitęsiantis visą gyvenimą. Daug lengviau suvaidinti Tukaramo kaip vinjetės vaidmenį tiek, kiek leidžia kalba. Poezijos kalba yra labiau įmantri ir slapukaujanti nei vertimų kultūra. Galima abejoti šio požiūrio vystymu, tačiau tai reikia padaryti kad ir prabėgomis. Vertimo problemos gali būti palygintos su prietaisų panaudojimu. Plika akis nemato to, ką galima pamatyti tik teleskopu, tuo tarpu radijo teleskopas tiesiogine prasme nematomą padaro matomu. Elektroninis teleskopas padaro „matomu“ tai, kas yra pagal apibrėžimą anapus matymo. Deja, nėra įrangos, kuri leistų skaityti anapus pradinio teksto. Jei išverstas tekstas tėra bandymas sukurti pradinio teksto modelį, tada kiekvienas pradinio teksto elementas tampa šventu ir vertimas tampa visiškai neįmanomu. Jei vertėjas nuspėja ar tiesiogiai supranta, kaip funkcionuoja pradinis tekstas, jis negali imtis ieškoti tinkamo vertimo. Eilėraščiai funkcionuoja jautriu, painiu ir dinaminiu būdu. Jų pradinis egzistavimas nepriklauso nuo tam tikros auditorijos ar atsitiktinių vertėjų buvimo. Joks vertimas negali būti padarytas turint pradinio teksto, kaip autonomiškai funkcionuojančio kitoje lingvistinėje erdvėje ir laike, idėjos. Kiekviename išverstame kūrinyje, ypač poezijoje, yra aiškus keistumo elementas. Išverstas eilėraštis, geriausiu atveju, yra svetimas dalykas tarp jo atitikmenų vertimo kalboje. Svetimkūnis išlaiko keisto akcento pėdsakus, savitus išsireiškimus, egzotiškus paminėjimus ir net ilgesingą tėvynės lūkestį. Geri ženklai, kad poezija gimsta ir gyvena, o taip pat atsiranda kitur. Kad kitos mintys egzistuoja yra faktas, kuris turi būti taip pat dažnai pagerbiamas, kaip kad pamurma kai kurie puritoniški kritikai. Religija Maharaštoje Tukaramo laikais buvo praktika, kuri atskirdavo bendruomenes, klases ir kastas. Bhakti buvo viduryje tarp brahminizmo ir liaudies religijos. Tai buvo labiausiai demokratinė ir egalitarinė garbintojų bendruomenė, besidalijanti gyvenimo būdą ir rūpestį visomis gyvomis būtybėmis. Maharaštroje nebuvo išnykę ir džainizmo ir budizmo pėdsakai. Jie atgimė Bhakti forma. Tukaramo persmelkianti degeneravusio brahminų induizmo kritika ir jo kandūs komentarai apie fanatizmą ir slaptumą, pasipelnymą ir išlaidavimą religijos vardu liudija apie jo visuotinį humanistinį susirūpinimą. Jis jautė tikrą realisto pasibjaurėjimą bet kokiu prietarais pagrįstu tikėjimu ar apeigomis. Jis pakankamai gerai suprato kalbos prigimtį, kad suprastų, kaip ji gali būti panaudojama apkerėti, suklaidinti ir iškraipyti prasmę. Jis turėjo sveiką įtarumą dėl dievažmogių ir guru. Jis tikėjo, kad pats vienas individas yra visiškai atsakingas už savo dvasinį išsilaisvinimą. Jis nebėgo šalin. Jo misticizmas rėmėsi ne tikrovės atmetimu, o dvasiniu atsaku į ją bei ją priėmė kaip pagrindinį gyvenimo faktą. Tukaramo stiprus sveikas protas nebuvo to misticizmo siaurinamas: tiedu stiprino vienas kitą. Maratų poetai-šventieji buvo išimtis iš įprastinės taisyklės, kad Indijos šlovinančioji literatūra skyrė mažai dėmesio egzistuojančioms socialinėms sąlygoms. Maratų „šventieji“, tiesiogiai ir netiesiogiai, kėlė klausimą dėl elitarinės dvasinio pažinimo monopolijos ir privilegijų, įtvirtintų kastų sistema. Jie buvo griežtai egalitarai ir šlovino visuotiną meilę bei užuojautą. Jie gimtąja maratų klba pasitikėjo labiau nei sanskritu ar eruditų komentarais. Jie kalbą padarė bendros religijos forma ir religiją bendra kalba. Tai jie padėjo sutelkti maratus prieš Mughalus ne kokios nors religinės ideologijos, o teritorinio kultūrinio identiteto pagrindu. Jų egalitarinis palikimas nusitęsė į šiuos laikus su Džotiba Phule, Vithalu Ramdži Šinde, Čatrapati Šahu, Sayadži Rao Gaekwaru ir B.R. Ambedkaru – visi jie yra iškilūs socialiniai reformatoriai ir aktyvistai. Bhakti poezijos gama yra stebinančio gylio, plati: ji atsiskyrėliška, ezoterinė, paslaptinga, mistinė; ji jaudinanti, lyrinė, labai emocinė, pasišventusi; ji gyva, vaizdinga, nuoširdi, tiesioginė; ji ironiška, sarkastiška, kritinė; ji šnekamoji, juokinga, absurdiška; ji skatinanti vaizduotę, išradinga, eksperimentinė; ji intensyvi, pikta, pritarianti, pilna protesto. Per 4000 Tukaramo eilėraščių pasiekė mus nenutrūkstama žodine tradicija; tarp jų yra eilėraščių, kuriems tinka visi aukščiau išvardinti apibūdinimai. Maratų šventųjų tradicija išreiškia poeto vaidmenį unikaliai ir tikiu, kad tai turi gilią etno-poetinę reikšmę. Bhakti susikūrė visuotinio bendrumo dvasia. Jų pagrindinis principas yra bendrumas. Dievybė Bhakti nereiškia jokios sektantiškos dogmos o tik visuotinį meilės objektą arba bendrą dvasinį centrą. Poezija yra kita to paties bendrumo išraiška. Tikriausiai Tukaramas kūrė savo eiles vienas, tačiau jis jas giedojo gyvai auditorijai Vithalo šventykloje. Šimtai žmonių susirinkdavo paklausyti jo poezijos. Amžininkė ir pasišventusi Tukaramo pasekėja poetė Bahinabai aprašė, kaip Tukaramas transo būsenoje giedojo savo eiles, o sužavėti klausytojai lingavo jų ritmu. Tokia buvo tradicija nuo Džnanadevo (1275-1296), maratų poezijos ir Vithoba kulto įkūrėjo, bei Namdeo (1270-1350), didžiojo Tukaramo pirmtako, laikų. Auditoriją sudarė paprasti kaimo gyventojai, tame tarpe moterys ir apatinių kastų atstovai, sujaudinti jų pačių kalbos aukštumų bei gelmių, kurias ji paliečia. Paul Valery apibūdina skirtumą tarp prozos ir poezijas kaip sulyginamą su skirtumu tarp ėjimo ir šokio; ir Tukaramo giedojimas galėjo klausytojams atrodyti kaip tikras šokis, iš nebūties sukuriantį būtį erdvėje. Gyvenimas su visais jo aspektais buvo šios poezijos tema. Pats Tukaramas tikėjo, kad jis tėra tik tarpininkas, sakydamas „Dievas kalba per mane“. Tai buvo pasakyta nuolankiai, o ne pompastiška dievažmogio arogancija ar savimylos poeto egoizmu. Šventieji, matyt, nėra taip teisingai vadinami, nors maratų žodis „sant“ skamba taip panašiai (vert. past.: į „saint“). Maratų žodis kilęs iš sanskrito „sat“, kuris reiškia būtį ir žinojimą, tyrumą ir dieviškąją dvasią, išmintį ir sumanumą, emancipuotą būtį ir teisingumą. Tai kažkiek skiriasi nuo krikščioniškos šventumo koncepcijos, nors ir yra bendrumų. Poeto ir šventojo susiliejimas maratams parodo mums unikalų požiūrį į pačią poeziją. Palei šį požiūrį, moralinis integralumas ir dvasinis didingumas yra pagrindinės charakteristikos tiek poezijai, tiek poetui. Pats Tukaramas save pirmiausia laikė poetu. Jis aiškiai rašė apie buvimą poetu, poeto atsakomybę, apie sunkumus būnant poetu ir t.t. jis taip pat kritikavo tam tikras poezijos rūšis ir poetus. Tikrai jis galėjo sutikti su Heidegeriu, kad poezijoje kalba tampa kalbos būtimi. Jam poezija buvo tikslus žmogaus sąlygų aprašymas visa jų nuogybe. Ji tikrai nebuvo jam bevaisė laisvalaikio užėmimo forma. Ir nebuvo papuošimu. Kalba buvo dieviška dovana ir, per poeziją, turėjo būti sugražinta prie savo ištakų per nesavanaudį pasišventimą. Tai gali skambėti kaip klišė, tačiau Tukaramo genijus dalinai glūdi jo sugebėjime transformuoti išorinį pasaulį į jo dvasinį analogą. Jo poezijoje, tekste, visas pasaulis tampa funkcine metafora. Jo eilės turi tarytum paprastą paviršių. Tačiau po juo glūdi sudėtinga struktūra ir įtampa tarp jų visada nuspėjama. Garsusis kiekvieno eilėraščio parašas „Tuka sako“ atveria duris į gilesniąją struktūrą. Aforistiniai, sąmojingi, satyriniai, ironiški, netikėti, absurdiški, stebinantys ar mistiniai, tie Tukaramo eilėraščių užbaigimai neretai apverčia viso eilėraščio tėkmę. Jie nurodo į nematomą, apskritą ar spiralinį tęstinumą tarp menamo ir realaus, tarp kasdieninės kalbos ir sudėtingo pasaulio vaizdo, kurį dažnai naiviai išreiškia. Taigi, Tukaramas ryšį tarp Dievo ir Dievo garbintojo mato kaip ryšį tarp Dievo ir jo garbintojo. Tukaramas neteigia, kad Dievas egzistuoja visiškai nepriklausomai nuo žmogaus. Jis žino, kad garbintojas susikuria antropomorfinį Dievo atvaizdą. Jis žino, kad tikėti Dievu galima jo sutvėrėjo-garbintojo, panaudojus žmonių kalbą, malone. Tukaramas domėjosi dieviška būties patirtimi, kai nėra ribos tarp subjektyvaus ir objektyvaus, asmeninio ir nuasmeninto, individualaus ir kosminio. Jis savo paties sąmonę laiko kosminiu reiškiniu, kurio ištakos kasdieniniame pasaulyje, tačiau išsitęsiančiu į begalybę už suvokiamo pažinimo ribų. Jis rašo: „Nepakanka užimti atomą. Tuka yra toks platus, kaip dangus“. Vienas iš ypatingų Tukaramo poezijos aspektų yra po etniškai orientuota poezija arba jos „maratiškumas“. Viduramžių maratų poezija vystėsi dviem skirtingom kryptimis. Viena tęsėsi nuo sanskrito klasikos - tiek religinės, tiek pasaulietinės – ir kažkiek besiskiriančio prakritų poezijos klasicizmo. Kitu atveju, ji sekė senesniais, nusistovėjusiais modeliais ir nevietinės kilmės literatūriniais šaltiniais. Sanskrito modelių imitacija labai susanskritintoje kalboje ir naudojant sanskrito prozodiją kaip stilistinę priemonę, charakterizuojančia šią maratų literatūros tendenciją. Tie „klasicistai“ nesirūpino ar sąmoningai atsisakė naudoti vietinės, šnekamosios maratų kalbos resursus. Laimei, nors ši tendencija maratų literatūroje tęsėsi paskutinius 700 metų, tik maža rašytojų dalis (ir ne perdaug iškilaus talento) kūrė klasicistinę literatūrą. Kiti, pradedant maratų Bhakti poezijos pionieriumi Džnanadevu laikėsi visiškai priešingo požiūrio. Jie naudojo sparčiai besivystančią maratų kalbą ir kūrė savą literatūrą. Jie formavo maratų prozodiją iš lanksčių moterų liaudies dainų, dainuojamų namuose ir darbe, ir garbintojų giesmių religinių švenčių metu. Jie suteikė literatūrinę formą šnekamajai kalbai, panaudodami kasdieninės žmonių kalbos žodyną. Taip radosi gerokai turtingesnė poezija ir įvairesnė išraiškos priemonėmis, nei standartizuota „klasicistų“ kūryba. Atliekama daugeliu balsų, daugeliu vietinių ir regiono tonalumų, praturtinta spontaniškomis liaudies inovacijomis , Bhakti poezija tapo fenomenaliu judėjimu suvienydama maratų liaudį kaip niekada anksčiau. Toji poezija buvo giedama ir atliekama klausytojų, kurie choru prisijungdavo prie poetų-dainininkų. Muzikiniai-literatūriniai pokalbiai arba kyrtanai, buvę oratorių pasisakymų, teatro, solo ir choro dainavimo bei muzikos deriniu, buvo nauja meno to judėjimo sukelta forma. Bhadžanas buvo nauja poezijos dainavimo forma ir pabrėžė jos pagrindinius elementus kaip priedainį dainuodama pasirinktas eilutes. Tai sudarė naują demokratinį literatūros perdavimo būdą kolektyviniu kurio nors poeto atlikimu. Tas atviras ir žemiškas vietiškumas plačiausiai išsireiškė su Tukaramu; trys šimtmečiai po Džnanadevo ir Namdeo sudarė naują pagrindą maratų liaudies poezijai. Bhakti poezija kaip visuma buvo taip giliai suformuota maratų kalbėtojų pasaulio vaizdo, kad net šiuolaikiniai rašytojai negali išvengti jo visa persunkiančios dvasios. Tačiau Tukaramas pats Bhakti davė naujas egzistencines dimensijas. Tame jis dar prieš du šimtus metų numatė šiuolaikinio žmogaus dvasines kančias. Taip pat jis numatė asmeninės, išpažįstančios poezijos, aiškiai siekiančios išsilaisvinimo iš giliausių žmogaus patirtų traumų ir baimių pašalinimo, formą. Tukaramo poezija išreiškia skausmą ir sumišimą, nuobodumą ir beprasmiškumą – praktiškai visus jutimus, kurie apibūdina šiuolaikinį savęs pažinimą. Tukaramo poezija visada atrodo esanti lengvai suprantama ir paprastos struktūros. Tačiau ji turi daug slaptų pinklių. Joje glūdi mirtina ironija, kurią nelengva pastebėti. Joje tūno gilūs paradoksai ir negailestingas juodasis humoras. Pats Tukaramas neretai yra paradoksalus: jis yra atvaizdus garbinantis stabmeldys; jis yra jautrus asketas; jis yra stiprus Bhakta, kuris nesvyruodamas sunaikina savo Dievą visaapimančia meile. Tukaramas žino, kad yra pavaldus savo jausmams ir žino savo poezijos reikšmę. Tai ne nagingo amatininko pasitikėjimas; tai daug daugiau. Tai jo įsitikinimas, kad žmogus yra atsakingas už savo dvasinį likimą tiek, kiek ir už savo pasaulietinius darbus. Jis tiki, kad laisvė reiškia savęs apribojimą. Jis regi ryšį tarp būties ir pasirinkimo. Jo tikėjimas yra sąmoningas pasirinkimas, už kurį sąmoningai sumoka jo kainą. Tukaramo svarba maratų literatūroje palyginama su Šekspyru anglų literatūroje ar Gėte vokiečių literatūroje. Jis gali būti pavadintas kvintesenciniu maratų poetu, perteikiančiu jų dvasią arba kalbą, kaip ir būdingą literatūrinę kultūrą. Nėra kito maratų rašytojo, kuris nuo tada būtų taip stipriai ir giliai paveikęs maratų literatūrinę kultūrą. Tukaramo poezija suteikė formą maratų kalbai, kuria šiandien kalba 50 milijonų žmonių ne vien literatūrine kalba. Galbūt jo įtaką galima palyginti su Kingo Džeimso Biblijos versija anglų kalboje. Nes Tukaramo poezija irgi savo maldas ir meilę Dievui išsako milijonai neišsilavinusių žmonių. Tukaramas kalba paprasto Maharaštros krašto kaimo žmogaus, o ne elito maratų kalba. Jo kalba nėra brahminų šventikų kalba. Tai paprastų žmonių, kaip valstiečiai, pardavėjai, amatininkai, darbininkai, ir paprastų namų šeimininkių kalba. Jo idiomos ir vaizdiniai yra paimtos iš kasdienės žmonių patirties, nors ir turi specifinės informacijos ir įžvalgų, paimtų iš įvairių šaltinių ir kontekstų. Tukaramas šnekamąją kalbą pavertė literatūrine su visuotine potekste. Tuo pat metu žemišką ir kitapusinį, jis sugebėjo sukurti dvasinio gyvenimo analogą iš šio pasaulio kalbos. Tad jis sugebėjo įrodyti, kad arti įprastinės kalbos randasi didžios poezijos šaknys. Tačiau jo poezija savo tobulumo paslapčių dar neatskleidė net sudėtingiausiai stilistinei analizei. Jis toks didis menininkas, kad jo žaismingumas atrodo esąs įgimto instinkto, genijaus, dalis. Tukaramo gausus palikimas gausiai sudarytas iš dvasinės autobiografijos faktų, atskleistų miriadais kampų. Jis nepasiduoda jokiai klasifikacijai, nes bendri teminiai bruožai ir pasikartojantys motyvai homogenizuoja jo kūrybą kaip vieną visumą. Galiausiai, ką išgirstame, yra vienas balsas – unikalus ir nesupainiojamas – primygtinis, stiprus, žmogiškas ir naikinantis ribas tarp privačios ir viešos sričių. Tukaramas yra lengvai suprantamas poetas ir kartu nepaprastai sudėtingas. Jis auga kartu su jumis.