Tuka sako
	2 dalis (iš 3)
Trumpa Tukaramo gyvenimo ir jo aplinkybių apžvalga duoda mums idėją apie jo patirties visuotinumą tame pasauliniame lygyje, kuris jo poezijoje įgauna kitas pasaulio dimensijas. Tukaramas buvo antrasis sūnus tėvams, Bolhoba Ambile (arba More) ir Kankai. Balhoba iš senolių kaime paveldėjo mahadžanų įmonę. Mahadžanai buvo gerbiama prekiautojų šeima kaime ar mieste, paskirta prižiūrėti tam tikrą prekiautojų sluoksnį ir surinkti mokesčius iš jų. Tukaramo šeima Dehu kaime ant Indrayani upės kranto turėjo santykinai nemažą geros dirbamos žemės plotą. Kelios Tukaramų kartos dirbo tą žemę ir kaip prekiaujantys valstiečiai pardavinėjo jos produktus. Nors tradiciškai brahminų laikomi šudrais, jie nebuvo socialiai ir kultūriniu atžvilgiu atsilikę. Būdami prekeiviais, jie mokėjo skaityti ir rašyti, kad galėtų tvarkyti finansinę apskaitą. Tai buvo mokytumas, kokį, kaip manoma, turėjo Tukaramai. Kitas išsimokslinimas buvo iš šaltinių, kuriuos galėjo gauti. Atsižvelgiant į mažo Dehu kaimo padėtį, būtų netikslu spekuliuoti apie Tukaramų informacijos šaltinių gausą bei aukštą išsimokslinimo lygį. Ankstyva tėvų mirtis ir vyresniojo brolio pasaulietinio gyvenimo atsisakymas, jaunąjį Tukaramą privertė tapti jo gausios šeimos galva. Kaip anksčiau minėta kitame kontekste, Tukaramas vedė antrąkart, nes jo pirmoji žmona buvo nuolat ligota. Jis turėjo šešis vaikus bei turėjo auginti jaunesnįjį brolį. Prieš sulaukiant 21-ių, Tukaramas matė mylimų asmenų mirčių eilę, apimančią motiną, tėvą, pirmąją žmoną ir vaikus. 1629-ųjų badas, kurio metu neteko žmonos, buvo skaudi patirtis Tukaramui. Žmogiškųjų sąlygų baisumas, apie kurį kalba Tukaramas, yra iš jo patirties. Po bado, Tukaramas prarado bet kokį potraukį šeimininkavimui. Jis nerodė dėmesio nei ūkininkavimui, nei prekiavimui. Atrodo, kad badas bei kitos aplinkybės, apie kurias nežinome, iš pradžių nuskurdino Tukaramą, o vėliau paženklino bankroto gėda. Jis neįstengė apmokėti skolų ir kai,p taryba pašalino jį iš mahadžano pareigų ir smerkė jį. Jis sulaukė kaimo patilo (vadovo) nemalonės. Tukaramas tapo visiškai nušalintas. Jis ėmė vengti žmonių. Pradėjo vienišas sėdėti kampe ir mąstyti. Netrukus ėmė ilgam išeiti į tyrus. Tad jo žmona buvo priversta rūpintis savimi ir vaikais, nes Tukaramas mažai dėmesio skyrė šeimos reikalams. Ambilių šeima Dehu kaime jau kelios kartos iki Tukaramo buvo pasišventę varkariai. Pandharpuro viešpats Vithoba buvo jų šeimos dievybė. Šeimos valdomose žemėse Dehu kaime buvo Tukaramo protėvio pastatyta Vithalos šventykla. Asmeninį gyvenimą traumuojančių įvykių seka ne tik privertė Tukaramą įsigilinti į savo vidų, bet ir atkreipė jo dėmesį į dievą, su kuriuo jo protėviai tvirtai susiejo savo tikėjimą. Jo protėvio pastatyta šventykla tuo metu buvo nekokios būklės; ir Tukaramas sutvarkė šventyklą, nepaisydamas, kad jo šeima gyveno dideliame skurde. Tada jis ėmė didžiąją savo laiko dalį leisti Vithalos šventykloje ar greta jos, giedodamas ankstesniųjų poetų-šventųjų sukurtas giesmes. Jis visiškai neklausė žmonos maldavimų bei draugų patarimų ir praktiškai liovėsi dirbti pragyvenimui. Daugeliui kaimo gyventojų jis tapo keistuoliu ir, galbūt, pasigailėjimo ar paniekos objektu. Jo žmona ir kai kurie kaimiečiai tai laikė išprotėjimo forma, nes Tukaramas atsisakė pasaulio ir sutraukė kasdieninių darbų ir praktinio gyvenimo ryšius. Vienok, jo gilus pasišventimas Vithalai ir jo užuojauta kiekvienam ir visomis formomis pamažu ėmė kelti pagarbą žmonėse. Kažkada tuo metu Tukaramas susapnavo sapną, kuriame apsireiškė didysis šventasis-poetas Namdeo bei Tukaramo garbinamas dievas Vithalas ir įšventino Tukaramą į poetus, pranešdami Tukaramui, kad jo gyvenimo misija yra „kurti eiles“. Be abejo, „eilės“ reiškė „abhangas“, skirtas giedoti šlovinant Vithobą, kaip darė pats Namdeo. Sapnas buvo paminėtas Namdeo pažadas Vithalai, kad is sukurs „milijardą abhangų“ jo pašlovinimui. Akivaizdu, kad gyvas būdamas Namdeo negalėjo įvykdyti šios neįtikėtinos užduoties ir todėl jis prašė Tukaramos ją užbaigti. Šis sapnas ar apreiškimas, kurį regėjo tarsi apimtas transo, buvo toks aiškus, kad Tukaramas buvo įsitikinęs jo tikroviškumu. Tai pakeitė jo gyvenimą. Jis surado savo tikrąjį pašaukimą. Dieviškasis apreiškimas, kad jis poetas, nesukėlė ekstazės Tukaramui. Netgi atvirkščiai, jis ėmė kentėti nuo rūpesčių, abejonių ir sąžinės graužimo. Viena iš Tukaramo charakterio savybių buvo absoliutus sąžiningumas ir atsakomybė. Jis negalėjo meluoti net eilėraščiuose. Žinojimas, kad jo gyvenimo uždavinys yra kurti Vithalą šlovinančias eiles, Tukaramui kėlė nerimą ir rūpestį. Jis niekada nebuvo patyręs Dievo artumo. Kaip gali jis imti šlovinti kažką, ko pats nepatyrė? Jis puvo sąžiningas prekiautojas. Jis laidavo už parduodamų prekių kokybę. Jis pirkdavo prekes tik kruopščiai jas patikrinęs. Jis niekada nieko neapgaudinėjo. Ir neleido, kad kiti jį apgautų. Tukaramas poeziją laikė rimtu užsiėmimu nuo pat pradžios. Jam visa poezija buvo empirinė, kaip ir religija. Patirtis ar „supratimas“ buvo pagrindinis pagrindas. Viename jo eilėraščių, matyt parašytų taip svarstant, Tukaramas sako: „Kol neturiu patirties, negaliu giedoti. Kaip galiu rašyti apie tave, o Vithalai, kai asmeniškai nepatyriau tavo buvimo?“ Dievo patirties siekis tampa pagrindine Tukaramo poezijos tema pirmuoju jo kūrybos laikotarpiu. Ir kartu jis savo eilėse vaizdavo savo patirtas žmogaus gyvenimo sąlygas ir savo patirtis iki sužinojimo, kad yra Dievo poetas. Tapęs poetu, Tukaramas ilgam tebeėjo šalin nuo žmonių gyvenimo ir bendruomenės – medituoti ir siekti nušvitimo. Dvi kalvos Dehu apylinkėse buvo jo pamėgtos pasišalinimo vietos. Pirmoji j7 buvo Bhandara kalva, kur mažoje oloje, likusioje dar nuo Budos laikų, jis sukūrė daugelį savi abhangų. Kita buvo Bhamčandra kalva, kur po kelių metų jis meditavo ištisas 15 dienų prieš patiriant mistinį nušvitimą ir palaimą. Šis įvykis skiriasi nuo guru įšventinimo transo metu, kurį Tukaramas aprašė kitur. Tame vėlesniame nutikime, Tukaramas sapnavo, kad ruošiasi nerti į upę, kai staiga susidūrė su šventu žmogumi, uždėjusiu ranką ant Tukaramo galvos ir paliepusiam sugiedoti mantrą „Ram Krišna Hari“ Šventasis pasakė, kad jo vardas yra „Babadži“ ir kad jis priklauso guru Raghavo Čaitanijos ir Kešavo Čiatanijos dvasinei linijai. Kai Tukaramas sugiedojo visą tą mantrą, jis pajuto, kad atgyja visa jo būtis. Jis patyrė iki tol nepatirtą būties pilnatvę. Pats Tukaramas aprašė tas patirtis savo eilėse ir nėra dviprasmiškumo dėl jų. Gaila, kad tų įvykių chronologiją galima nustatyti tik apytiksliai. Tukaramui turėjo būti apie 30 metų ir jis buvo rašęs eiles apie 10 metų. Iškilus šių laikų Tukaramo biografas, vėlyvasis V.S. Bendre, pabrėžė sapne patirtą „Babadži“ atliktą Tukaramo iniciaciją ir perteiktą guru liniją. Aš spėju, kad Bhakti turi šaknis liaudies religijoje ir todėl brahminai ir privilegijuotų kastų indai visad bandė „paaukštinti“ Bhakta, pateikdami jį kaip „jogą“ ar kažkurio ezoterinio ordino „inicijuotąjį“. Man atrodo, kad Bendre bando „brahmanizuoti“ Tukaramą per „jogos“ bei „mantros“ apeigas, kurias atliko „tikras“ guru. Man šių istorijų reikšmė visiškai priešinga: „šudrai“ guru gali pasirodyti tik „sapne“ arba transe. Tada prasideda paskutinis ir efektingiausias Tukaramo gyvenimo dešimtmetis. Nors tuo metu Tukaramui tebuvo apie 30 metų, jis eiles rašė jau beveik 10 metų. Savo poezijoje Tukaramas labai sąžiningai pavaizdavo savo ankstesnį gyvenimą ir skausmingas Dievo paieškas. Su neseniai nutikusiu mistiniu nušvitimu, jo poezija įgavo magiškos kokybės. Jo giesmės ėmė traukti žmones iš tolimų vietovių. Jaunesnė poetė Bahinabai atvyko į Dehu net iš Kolhapuro, vien kad pamatytų Tukaramo dievišką poezijos atlikimą priešais Vithalo atvaizdą šventykloje, esančioje netoli jo protėvių namo. Nors Bahinabai liudijimas apie jos vizitą į Dehu tenka laikotarpiui keli metai iki Tukaramo pradingimo, iš jo gauname kažkokią idėją apie charizmatinę Tukaramo įtaką jo amžininkams Maharaštroje. Anksčiau minėtas išbandymas vandeniu įvyko iki Bahinabai vizito į Dehu. Stebuklingas rankraščių, kurie buvo įmesti į upę, atgavimas tikrai buvo pagrindinis veiksnys, dėl kurio Tukaramas gavo legendinį statusą. Bahinabai aprašė Tukaramą, giedantį savo abhangas tarsi „įsikūnijęs viešpats Pandurangas“. „Viskas, ką rašo Tukaramas, yra Dievo“, sako Bahinabai. Tukaramas pradingo 41-ių amžiaus. Varkariai tiki, kad pats Vithalas pasiėmė jį į dangų „šviesos vežimu“. Kai kurie tiki, kad Tukaramas tiesiog išnyko ore giedodamas savo posmus prieš susižavėjusią publiką ant Indrayani upės kranto Dehu kaime. Kai kurie kiti, kaip sakiau, spekuliuoja, kad jisai buvo nužudytas priešų. O dar kiti mano, kad jis nusiskandino toje pačioje upėje, kurioje anksčiau buvo nuskandinti jo rankraščiai. Skaitant jo atsisveikinimo eiles, vienok, linkstama manyti, kad Tukaramas tikrai atsisveikino su artimais draugais ir pasekėjais ir paliko gimtąjį kaimą nežinoma kryptimi neketindamas sugrįžti. Jis prašė jų grįžti namo, kai jie nuėjo su juo tam tikrą kelią. Jis pasakė, kad jie niekada jo nepamatys, nes jis „eina namo“. Jis jiems pasakė, kad nuo šiol tik „kalbos apie Tuką“ liks „šiame pasaulyje“. Toks, trumpai išdėsčius, yra pasakojimas apie Tukaramo gyvenimą. Iš jo galima matyti, kad nuo visiškai įprastos pradžios ir per paprastam žmogui prieinamas patirtis, Tukaramas nuėjo nepaprastą savęs atradimo kelią, savo poezijoje aprašydamas kiekvieną to kelio etapą. Jo poezija yra unikalus dokumentas žmonijos istorijoje, nepaprastai pabrėžiantis pagrindines būties problemas ir apibrėžiantis poeziją tiek kaip kalbos būtį, tiek kaip būties kalbą: žmogiškąją tiesą.
Tukaramo poezija. 3 dalis iš 3