|
Tukaramas gimė 1608 m. ir be pėdsakų dingo 1650 m. Tas nedidelis
žiupsnis, ką žinome apie jo gyvenimą, yra atstatyta iš jo autobiografinių
eilėraščių. Amžininkės poetės Bahinabai atsiminimų proza ir paskutiniojo maratų
poetų-šventųjų biografo Mahipati pasakojimo. Visa kita yra folkloras, nors vis
tik jo negalima visai atmesti. Šių laikų mokslininkai, kaip vėlyvasis V. S.
Bendre įdėjo daug pastangų, kad surinktų faktus iš skirtingų šiuolaikinių
šaltinių, kad parengtų patikimą Tukaramo biografiją. Tačiau netgi ši įtraukia
nemažai spėlionių.
Panašus neaiškumas yra su Tukaramo rankraščiais. Vithobos šventykloje gimtajame
Tukaramo kaime Dehu yra rankraštis, apie kurį tvirtinama, kad jis yra parašytas
Tukaramo ranka. Dar svarbiau, kad teigiama, kad tas rankraštis yra dalis
Tukaramo rinkinio, kurį bandė paskandinti vietinėje Indrajanos upėje ir kuris
stebuklingai atsigamino, kai jis ėmė pasninkauti. Dabartinis rankraštis yra
blogos būklės ir jame tėra tik apie 250 eilėraščių. Yra užrašyta, kad 20 a.
pradžioje rankraštis turėjo apie 700 eilėraščių ir jo kopija tebėra Pandharpure.
Akivaizdu, kad dabartinis rankraštis buvo neseniai išgrobstytas, spėjama
mokslininkų, kurie skolinosi jį iš patiklių šventyklos prižiūrėtojų. Svarbu
pabrėžti, kad tvirtinimas, kad rankraštis rašytas paties Tukaramo ranka nėra
rimtai aptariamas. Jis yra dabartinių Tukaramo palikuonių paveldėjimas iš savo
protėvių.
Tukaramas dar gyvas turėjo daug pasekėjų. Pagal varkarių piligrimų tradiciją,
keturiolika akompanuotojų padėjo jam viešai giedoti. Kai kuriems jų priskiriami
rankraščiai yra tarp svarbiausių šaltinių iš kurių rengiami dabartiniai Tukaramo
rinktinių leidimai. Kai kurie mokslininkai tiki, kad Tukaramo kūrybą galėjo
sudaryti apie 8000 eilėraščių. Tai vis dar laukianti tyrinėjimų tema.
Standartinis Tukaramo poezijos rinkinio leidimas vis dar tebėra „atspausdintas
ir išleistas Indu-Prakaš Press savininkų remiant Bombėjaus valdžiai“
1873-aisiais. Jis buvo perspausdintas su nauja kritine pratarme 1950-ais
Tukaramo dingimo trijų šimtų metų sukakties proga ir nuo tada yra reguliariai
perspausdinamas Maharaštros valdžios. Tą rinkinį sudaro 4607 eilėraščiai
sunumeruoti tam tikra tvarka.
Apibendrinant padėtis yra tokia:
i. Neturime vieno pilno Tukaramo eilėraščių rinkinio rankraščio, parašyto paties
Tukaramo ranka.
ii. Turime kelias šiais laikais parengtas versijas, tačiau jos nesutampa.
iii. Turime daug kitų senesnių tekstų ir eilėraščių, kurie netgi niekur kitur
nesutinkami.
Įvairūs Tukaramo eilėraščių rinkiniai ir nuorašai yra sudaryti iš žodinės
varkarių tradicijos ir (arba) originalaus rinkinio arba šiuolaikinių „leidimų“.
Toks painus raizginys paliktas specialistams. Reikia pastebėti, kad kiekvienas
Tukaramo rinktinių raštų leidimas yra didelis atsitiktinai sudėliotų eilėraščių
kratinys, kuriame tik maža eilėraščių dalis yra pateikta aiškiai nuoseklia
tvarka ir teminiais skyriais. Tarp jų nėra chronologinės tvarkos. Ir todėl nėra
bandymo nustatyti teminius ryšius vietoje akivaizdžių ir plačių tradicinių
padalijimų, padarytų kiekvieno iš anoniminių tradicinių tekstų „redaktorių“.
Viena aiški priežastis, kodėl Tukaramo gyvenimas apgaubtas paslapčių ir kodėl jo
kūriniai neišliko pirmine forma, yra tai, kad jis gimė šudra, priklausė
žemiausiai iš kastų. Tukaramos laikais Maharaštroje ortodoksai brahminai laikė,
kad visų kitų varnų nariai buvo šudros. Šivadži įkūrė Maratų karalystę tik po
Tukaramo pradingimo. Tik po Šivadži iškilimo dviejų lygių kastų struktūra
Maharaštroje buvo pritaikyta įtraukiant naują karalių ir karvedžių klasę bei
klanus, iš kurių jie kilo, kaip tikrus kšatrijus.
Šudrai, kokiu buvo Tukaramas, kurti poeziją religine tema šnekamąja maratų kalba
buvo dvigubas pasikėsinimas brahminų monopolijai. Tik brahminams buvo leista
mokytis sanskrito, „dievų kalbos“, ir skaityti religinius tekstus bei
pasakojimus. Ir nors nuo trylikto amžiaus poeto-šventojo Džnandevos egzistavo
disidentinė varkarių tradicija, naudojanti maratų kalbą religinei saviraiškai,
ji visada priešiškai puolama ortodoksinės opozicijos. Tukaramo pirmasis
nusižengimas buvo rašymas maratų kalba. Antrasis ir nepaprastai didesnis
nusižengimas buvo, kad jis gimė priklausydamas kastai, kuri neturėjo teisės
liestis prie aukštosios, brahminų religijos ir taipogi turėti kokią nors nuomonę
apie religiją. Tukaramo poezijos rašymas religine tema brahminų buvo laikomas
erezijos aktu ir pačios kastų sistemos paniekinimu.
Tukaramui teko susidurti su ortodoksų brahminų įniršiu. Jis buvo priverstas
sumesti visus savo rankraščius į pro gimtąjį Dehu kaimą tekančią Indrajani upę;
manoma, kad pasityčiodami niekintojai pasakė, kad jei jis iš tikro yra Dievo
palaimintasis, tai Dievas turėtų atkurti jo nuskandintus raštus. Tada Tukaramas
ėmė pasiaukojamai pasninkauti melsdamas, kad Dievas atkurtų jo viso gyvenimo
kūrybą. Po trylikos dienų pasninko, nuskandinti Tukaramo raštai iškilo iš upės.
Jie buvo nepažeisti.
Jis išbandymas vandeniu ir stebuklingai atgauti rankraščiai yra svarbiausias
taškas Tukaramo, kaip poeto ir šventojo, karjeroje. Atrodo, kad po šio įvykio jo
persekiotojai aprimo, bent jau kuriam laikui.
Tačiau Tukaramas ir jo stebuklingai sugrįžę rankraščiai vėliau dingo. Kai kurie
šiuolaikiniai rašytojai spekuliuoja apie galimybę, kad Tukaramas galėjo būti
nužudytas ir jo rinkinys sunaikintas. Vienok, Tukaramas buvo nepaprastai
populiarus ir amžininkų, tokių kaip poetė Bahinabai, vadintas „Viešpaties
Pandurango inkarnacija“. Bet koks jo užpuolimas, pasikėsinimas į jo gyvybę,
negalėjo išvengti akylo ir nuolatinio jo pasekėjų dėmesio. Tad tokios
spekuliacijos atrodo esą be pagrindo ir besiekiančios sensacijos.
Šivadži gimė devyniolika metų iki išnykstant Tukaramui. Maratų karalystė,
Tukaramui dingstant iš šio pasaulio, dar nebuvo įkurta. Esant tokiai padėčiai,
visas Dekano regionas buvo politinio judėjimo sumaištyje. Kraštą trypiant ir
niokojant priešiškoms kariuomenėms. Smulkieji valstiečiai Mararaštros kaimuose
išgyveno sunkius laikus.
Apie 1629 m. kilo baisus badas, kurį sekė epidemijų bangos. Tukaramo pirmoji
žmona Rakhma sirgo astma ir, tikėtina, džiova. Nors Rakhmai tebesant gyvai,
Tukaramas buvo vedęs antrąją žmoną Džidžą, jis labai tebemylėjo Rakhmą. Rakhma
mirė iš bado su siaubu ir bejėgiškai stebint Tukaramui.
Šivadži gimė per didįjį badą, kuris sugriovė Tukaramo, kaip ir tūkstančių kitų,
šeimą. Netgi po kelių metų iškilus Šivadži, reikalai netapo geresni vidutiniam
valstiečiui Mararaštros kaimuose. Nors Šivadži valdyvas buvo populiarus visais
aspektais, jis kovėsi su galinga Mughalų karine mašina, nuolat kariaudamas
partizaninį karą.
Santykinė ramybė ir stabilumas grįžo į Maharaštrą tik maždaug praėjus šimtmečiui
po Tukaramo išnykimo. Nors išgyveno siaučiančią politinę suirutę, varkarių
religinis judėjimas sulaukė atgimimo tik labiau nusistovėjus situacijai.
Tukaramo anūkas Gopalbuwa suvaidino svarbų vaidmenį tame atgimime. Ir vis tik
keturios Tukaramo tradicijos kartos skendi tamsoje, net ir nuolat gausėjant
žmonių, tvirtinusių, kad tapo Tukaramo pasekėjais. |
